:: wikimiki.org ::

Androgenai

Androgenai

Androgenai – tai vyriškieji lytiniai hormonai (testosteronas, androsteronas ir kt.), kuriuos gamina sėklidės, antinksčių žievė ir, kiaušidžių stroma. Kraujyje androgenai dažniausiai būna susijungę su plazmos baltymais, ir tai užkerta kelią per didelei moters androgenizacijai (vyriškų požymių pasireiškimui) bei apsaugo pačius hormonus nuo jų skaidymo kepenyse ir kituose organuose. Androgenai reguliuoja putės (moters išorinių lytinių organų) formavimąsi. Ankstyvose nėštumo stadijose androgenus gamina kiaušidės, ir jiems veikiant apie 12 nėštumo savaitę pas vyriškos lyties vaisių ima formuotis vyriška šlaplė ir sėklidžių kapšelis, o jeigu androgenų poveikio tuo metu nėra, formuojasi lytinės lūpos ir varputė. Formuojantis vidiniams lytiniams organams androgenai įtakos neturi. Androgenų biologinis veikimas labiausiai pasireiškia formuojantis vyro antriniams lytiniams požymiams, baltymų sintezėje, turi įtakos aukštajai nervinei veiklai, lytinių takų ir lytinių liaukų funkcijai. Jie lemia sėklidžių kapšelio, sėklinių pūslelių, prostatos, varpos, Kuperio liaukų augimą. Pas moterį androgenai slopina hormono folikulino gamybą, o tai stabdo folikulų subrendimą kiaušidėse, geltonkūnio susidarymą, skatina gimdos atrofiją. Esant dideliems androgenų kiekiams, slopinama estrogenų veikla. Androgenai yra labai greitai pašalinami iš organizmo. category:endokrininė sistema ja:アンドロゲン

Hormonas

Hormonas – tai cheminis junginys gyvame organizme, kuris perneša informaciją (signalus) iš vienos ląstelės į kitą arba į ląstelių grupes. Visi daugialąsčiai organizmai (įskaitant augalus) gamina hormonus. Labiausiai žinomi yra stuburinių hormonai, kuriuos gamina vidaus sekrecijos liaukos, tačiau hormonus gamina beveik kiekviena organų sistema ar audinys (vadinami audinių hormonai). Hormono molekulės yra išskiriamos tiesiai į kraują, kitus kūno skysčius arba gretimus audinius. Laiko tarpas tarp hormono sekrecijos ir jo poveikio gali trukti nuo keleto minučių iki keleto valandų. Pagrindinės hormonų funkcijos:
- organizmo vystymosi ir elgsenos reguliavimas (pvz., augimas, seksualumas),
- organizmo prisitaikymas prie besikeičiančių aplinkos sąlygų (pvz., stresas),
- fiziologinių organizmo reakcijų reguliavimas (pvz., gliukozės kiekis kraujyje). Hormonų poveikis yra skirtingas: jie gali skatinti arba slopinti augimą, ląstelių mirimą (apoptozę), imuninę sistemą, medžiagų apykaitą organizme, taip pat jie gali paruošti organizmą tam tikrai veiklai (pvz., bėgti, kovoti ar poruotis) ar gyvenimo tarpsniui (pvz., lytinei brandai ar menopauzei). Kai kurie hormonai stipriai reguliuoja kitų hormonų sekreciją (išskyrimą į kraują). Hormonai taip pat reguliuoja beveik visų organizmų dauginimosi funkciją. Hormonai buvo atrasti XX a. pirmojoje pusėje. Medicinos sritis, nagrinėjanti su hormonų apykaita susijusių susirgimus, vadinama endokrinologija.

Struktūra

Stuburinių gyvūnų hormonai sudaro keturias pagrindines cheminių junginių klases:
- amino rūgščių (daugiausia – tirozino ir triptofano) dariniai, pvz., katecholaminai ir tiroksinas;
- peptidiniai hormonai, kurie sudaryti iš amino rūgščių grandinių, pvz., vazopresinas. Peptidai, sudaryti iš šimtų amino rūgščių yra vadinami baltymais (pvz., insulinas);
- steroidiniai hormonai (cholesterolio dariniai), pvz., antinksčių žievės ir lytinių liaukų hormonai;
- lipidai ir fosfolipidai (linolio ir arachidono rūgščių dariniai), pvz., prostaglandinai.

Fiziologija

Kiekviena ląstelė gamina tam tikras molekules, reguliuojančias medžiagų apykaitą. Vidaus sekrecijos liaukos gamina hormonus, kurie turi įtakos viso organizmo medžiagų apykaitai, tačiau gali turėti įtakos tik audinių lygmenyje. Hormonų sekreciją lemia medžiagų apykaita ir kiti hormonai, šitaip palaikydami organizmo homeostazę. Hormonų sekreciją sąlygoja:
- kiti hormonai (dar vadinami stimuliuojančiais hormonais);
- jonų ir maisto medžiagų koncentracijos kraujyje;
- nervinės ląstelės ir psichinė veikla;
- aplinkos pokyčiai, pvz., temperatūra ar šviesa.

Farmakologija

Daug hormonų yra naudojami kaip vaistai. Tarp labiausiai vartojamų galima paminėti estrogenus (kontraceptinėse tabletėse), steroidus (kvėpavimo sistemos sutrikimams, alerginėms reakcijoms), insuliną (sergantiems diabetu) ir kt. Taip vadinamos „gydomosios dozės“ paprastai gerokai viršija organizme esančius hormonų kiekius.

Pagrindiniai žmogaus hormonai

- amino dariniai:
- adrenalinas (arba epinefrinas),
- dopaminas,
- melatoninas (N-acetil-5-metoksitriptaminas),
- oradrenalinas (arba norepinefrinas),
- serotoninas (5-HT),
- tiroksinas (T4),
- trijodotironinas (T3);
- peptidiniai hormonai:
- anti-Miulerio hormonas (AMH),
- adiponektinas (Acrp30),
- adrenokortikotropinas (ACTH arba kortikotropinas),
- angiotenzinas (arba angiotenzinogenas),
- atriopeptinas (arba atrialinis natriuretinis peptidas, ANP),
- bradikininas,
- cholecistokininas (CCK),
- citokinai,
- eritropoetinas (EPO),
- folikulą stimuliuojantis hormonas (FSH, folikulinas arba folitropinas),
- gastrinas,
- gliukagonas,
- gonadotropinus stimuliuojantis hormonas (GnRH),
- histaminas,
- insulinas,
- kalcitoninas,
- kortikotropiną stimuliuojantis hormonas (CRH),
- leptinas,
- liuteinizuojantis hormonas (LH),
- melanocitus stimuliuojantis hormonas (MSH arba α-MSH),
- neuropeptidas Y,
- oksitocinas,
- paratiroidinas (PTH),
- prolaktinas (PRL),
- reninas,
- sekretinas,
- somatomedinas (arba insulininis augimo hormonas, IGF),
- somatostatinas,
- somatotropiną stimuliuojantis hormonas (GHRH),
- somatotropinas (arba augimo hormonas, GH, hGH),
- tireotropinas (TSH),
- tireotropiną stimuliuojantis hormonas (TRH),
- trombopoetinas,
- vazopresinas (arba arginino vazopresinas, AVP, arba antidiuretinis hormonas, ADH),
- žmogaus choriono gonadotropinas (hCG);
- steroidiniai hormonai:
- gliukokortikoidai:
- kortizolis,
- lytiniai steroidai:
- androgenai:
- androstenedionas,
- dehidroepiandrosteronas (DHEA),
- dehidroepiandrosterono sulfatas (DHEAS),
- dihidrotestosteronas (DHT),
- testosteronas,
- estrogenai:
- estradiolis,
- progestagenai:
- progesteronas,
- progestinai,
- mineralokortikoidai:
- aldosteronas;
- lipidiniai ir fosfolipidiniai hormonai (eikozanoidai):
- leukotrienai,
- prostaciklinas,
- prostaglandinai,
- tromboksanas;
- sterolio hormonai:
- vitamino D dariniai:
- kalcitriolis. category:Endokrininė sistema ja:ホルモン ko:호르몬 simple:Hormone th:ฮอร์โมน

Antinkstis

Antinksčiai (lot. glandulae suprarenales) - tai porinė endokrininė liauka, esanti virš inkstų. Dešinysis antinkstis yra prizmės, o kairysis - pusmėnulio pavidalo. Kiekvienas jų sveria apie 5 g (vidutiniai matmenys: 5 × 3 × 1 cm). Gelsvai rausvi, minkštos konsistencijos antinksčiai yra sudaryti iš žievės (cortex) ir šerdies (medulla), kurios gamina skirtingus hormonus. Žievinis sluoksnis stangresnis, storesnis, gelsvas, o šerdinis - mikštesnis, rausvo atspalvio, šviesesnis, jo ląstelės vadinamos chromafininėmis (jas chromo druskos nudažo rudai). Antinksčių veiklą reguliuoja galvos smegenyse esanti hipofizė. Šerdis sudaro tik 10-20 proc. antinksčio masės. Ji gamina kovos, „bėgimo“, streso hormonus - adrenaliną ir noradrenaliną, kurie aktyvina organizmą, parengia jį sudėtingai užduočiai vykdyti, prisitaikyti prie netikėtų sąlygų. Šerdyje yra vegetacinės nervų sistemos ląstelių, mielininių nervinių skaidulų. Toks glaudus antinksčių ir nervų sistemos ryšys reikalingas tam, kad organizmas būtų pasiruošęs atlikti netikėtą veiksmą. Patiriamas stresas gali būti tiek psichologinis, tiek fizinis, tačiau abiem atvejais organizmo reakcija yra panaši. Tuomet gaminama daugiau adrenalino, kuris aktyvina širdies darbą (sustiprėja susitraukimai, padažnėja ritmas). Odos paviršiaus ir daugelio vidaus organų kraujagyslės susitraukia, todėl didėja kraujospūdis, o žmogus iš išgąsčio pabąla. Adrenalinas taip pat skatina kepenų ir raumenų glikogeno skaidymą į gliukozę, todėl jos kiekis kraujyje padidėja, išskiriama daugiau energijos. Pavojui praėjus arba pasibaigus stresui, adrenalino gamyba sumažėja ir organizmo reakcijos vėl pasidaro normalios. Tačiau jei stresas trunka ilgą laiką, įtampa neatslūgsta, organizmo reakcijos lyg palaiko organizmą nuolat parengtą kovai, ir žmogus tolydžio esti sujaudintas, pervargsta, išsenka, gali susirgti tam tikromis ligomis (pvz., hipertonija, opalige, stenokardija, cukriniu diabetu). Supanti antinksčio šerdį žievė susideda iš trijų sluoksnių (zonų):
- paviršinės, vadinamos kamuoline (zona glomerulosa), kuri gamina mineralokortikoidus (kortizolį, kortikosteroną, kurie skatina natrio jonų reabsorbciją inkstų kanalėliuose ir vandens sulaikymą organizme), sudaro apie 20 proc. žievės;
- vidinės, arba tinklinės (zona reticularis), kurioje gaminasi lytiniai hormonai, sudaro apie 5 proc. žievės; kartais ji vadinama „antrąja lytine liauka“, kadangi esant lytinių liaukų nepakankamumui, perima jų endokrininę funkciją, be to, ji svarbi pereinamaisiais lytinio gyvenimo laikotarpiais;
- vidurinė zona yra storiausia - sudaro apie 75 proc. visos žievės. ja:副腎

Kraujas

Kraujas (lot. sanguis) - cirkuliuojantis jungiamasis audinys, sudarytas iš skystos kraujo plazmos (apie 55-60 proc.) ir kraujo ląstelių (apie 40-45 proc.) (raudonieji kraujo kūneliai, baltieji kraujo kūneliai) ir kraujo plokštelių (trombocitai). Medicininiai terminai, susiję su krauju dažnai prasideda hemo- ar hemato-, nuo graikiško žodžio, reiškiančio kraują. Per kraują užtikrinamas kitų audinių aprūpinimas įvairiomis medžiagomis. Kraujas cirkuliuoja kraujo indais kraujotakos sistemoje varomas mechaninės širdies raumens veiklos. Suaugęs žmogus turi apie 5 l kraujo, arba 6-7,5 proc. kūno masės, apie 3,5-4 l kraujo cirkuliuoja kraujagyslėmis. Cirkuliuojančio kraujo kiekio pakitimai būna hipervolemija ir hipovolemija.

Kraujo sandara

Kraujas sudarytas iš kraujo plazmos (apie 55-60 proc.) ir kraujo kūnelių (apie 40-45 proc.): leukocitų, eritrocitų ir kraujo plokštelių - trombocitų. Kraujas yra specifinio kvapo, šiek tiek sūrokas ir klampus skystis, kurio vandeninio jonų koncentracija yra pastovi ir sudaro 7-7,8 pH. Nežymus šio rodiklio nukrypimas nuo normos gali pakenkti organizmui. Beveik visą laiką pastovi yra kraujo sudėtis, spalva ir cheminės savybes. Joms kintant, įtariama liga. Kraujo santykinis tankis yra apie 1,060. Klampumas priklauso nuo plazmoje esančių baltymų kiekio ir nuo kraujo kūnelių koncentracijos. Kraujo kūnelių santykinis tankis yra didesnis nei plazmos, todėl centrifuguojant jie nusėda ant mėgintuvėlio dugno, o viršuje susirenka plazma. Taip yra nustatomas kraujo kūnelių ir plazmos santykis, arba hematokrito vertė (norma - 0,36-0,48 l/l, arba 36-48 proc. bendro kraujo kiekio). Be to, įpylus kraujo į mėgintuvėlį, po tam tikro laiko jame nusėda eritrocitai, kurių nusėdimo greitis ypač svarbus nustatant žmogaus ligas.

Funkcijos

- aprūpina audinius deguonimi, maisto ir kitomis medžiagomis;
- išgabena iš audinių anglies dvideginį ir kitas medžiagų apykaitos atliekas;
- dalyvauja organizmo apsauginėse reakcijose;
- kovoja su ligas sukeliančiais mikroorganizmais;
- geba krešėti ir kt.

Kraujo ligos

- Anemija
- Kraujo vėžys
- Leukemija
- Limfoma

Kraujas mitologijoje ir religijoje

Nuorodos

- [http://www.kraujas.lt Onkohematologinių ligonių bendrija "Kraujas"]
- [http://www.soften.ktu.lt/~tomablaz/azina/index.php?akcija=klatsas&tema=2&KL_KODAS=4 Kodėl kraujas raudonas?] Category:Audiniai Category:Kraujas Category:Kraujotakos sistema ja:血液 ko:혈액 ms:Darah simple:Blood

Putė

Putė (lot. vulva) – moters išoriniai lytiniai organai, kuriuos nuo vidinių skiria mergystės plėvė. Pagrindinės putės funkcijos: šlapinimasis, seksas, mėnesinės ir gimdymas. Faktiškai visa putė yra erogeninė zona, todėl jos dirginimas sukelia lytinį susijaudinimą – į ją priteka daug kraujo, ji išbrinksta ir sudrėksta, šitaip sudarydama sąlygas sueičiai. Kadangi tai yra išoriniai organai, putę gali matyti tiek pati moteris (su veidrodėliu), tiek ir jos lytinis partneris. Prasidėjus lytinei brandai ant putės ima augti gaktos plaukai. Neretai putė yra klaidingai tapatinama su makštimi (panašiai kaip burna su gerkle), tačiau iš tikrųjų putės sričiai yra priskiriama:
- gakta – tai nedidelis pakilimas putės viršuje (kai kuriose kalbose dar vadinama Veneros kalva arba kalneliu). Sulaukus lytinės brandos, beveik visa gakta apauga plaukeliais, kurie padengia taip pat ir putę;
- didžiosios lytinės lūpos (lot. labia majora) išsidėsčiusios abiejose putės pusėse ir taip pat gali būti apaugusios plaukeliais. Tai viršuje ir apačioje besijungiančios odos raukšlės, kuriose gausu riebalinio audinio. Jos visiškai arba iš dalies uždengia kitas putės dalis. Išorėje didžiųjų lytinių lūpų spalva paprastai būna panaši į kūno spalvą (nors ne visada), o vidinėje pusėje jos būna rausvos arba rusvos. Tarp didžiųjų lytinių lūpų yra mažosios lytinės lūpos;
- mažosios lytinės lūpos (lot. labia minora) yra dvi gleivingos, švelnios odos juostelės, išsidėsčiusios į vidų nuo didžiųjų lytinių lūpų ir į išorę nuo makšties. Kadangi lytinės lūpos yra susiglaudusios, per putės vidurį gali būti matoma (priklausomai nuo to, kaip putė yra apaugusi gaktos plaukais) vertikalus tamsus tarpas-juosta. Jų paviršius yra rausvas, drėgnas ir be plaukų – čia gausu liaukučių, gaminančių specifinį sekretą. Nepaisant to, kad šios lytinės lūpos vadinamos „mažosiomis“, tačiau kartais (ypač lytinio susijaudinimo metu, bet ne tik) jos gali būti didesnės nei didžiosios lytinės lūpos, būdamos labiau išsikišusios;
- varputė yra putės priekyje, ties vieta, kur susieina mažųjų lytinių lūpų klostės; ji yra sudaryta iš akytkūnių, todėl lytinio susijaudinimo metu prisipildo kraujo ir padidėja. Joje gausu nervinių galūnėlių, todėl varputė pas daugelį moterų yra jautriausia putės dalis;
- makšties prieangis yra putės apačioje, tarp mažųjų lytinių lūpų, paprastai jų paslėptas; jis pas mergaites dažniausiai būna padengtas mergystės plėve (iki pirmojo lytinio akto). Prieangį nuo makšties skiria šlaplės anga;
- visai mažytė šlaplės anga atsiveria tarp makšties prieangio ir varputės;
- kiek žemiau ir į šonus nuo makšties prieangio yra išsidėsčiusios didžiosios prieangio liaukos (Bartolino liaukos), kurios esant moters lytiniam susijaudinimui išskiria skystį, sąlygojantį makšties lubrikaciją, kuri sudaro sąlygas sueičiai. Bendra putės išvaizda ir jos dalių proporcijos tarp moterų skiriasi. Sėklos patekimas ant putės, netgi pro apatinį trikotažą, gali sukelti pastojimą, todėl poros, besisaugojančios nuo nėštumo, turėtų tai žinoti. Be to, ejakuliacija taip pat nėra būtina pastojimui – tam gali užtekti ir penetracijos (varpos patekimo į makštį). Putės glamonėjimas ir jaudrinimas burna vadinamas kunilingu. Category:Seksas Category:Erogeninės zonos ko:여자의 성기

Varputė

Varputė (dar vadinama klitoriu, lot. clitoris) – moters lytinių organų dalis, priklausanti išoriniams lytiniams organams. Tai yra labai mažas (0,5–1 cm skersmens, labai retai siekia 2 cm ir daugiau), bet svarbus organas, sudarytas iš akytkūnio ir plonu daugiasluoksniu plokščiuoju epiteliu aptrauktos galvutės. Lytinio susijaudinimo metu į varputę priteka daug arterinio kraujo, o veninio kraujo ištekėjimas sulėtėja, todėl varputė ima didėti (erekcija), o didelio susijaudinimo metu klitoris gali net kyšoti iš putės. Galvutės gleivinėje yra daug specializuotų nervinių galūnių (visoje varputėje priskaičiuojama net iki 14 000 nervų), todėl ją lengvai spaudžiant ir trinant tiesiais ar sukamaisiais judesiais moteris labai sujaudinama ir gali pasiekti orgazmą. Viršuje apie varputę glaudžiasi mažosios lytinės lūpos, sudarydamos apyvarpę, o po varpute yra šlaplės anga. Genetiškai ir struktūriškai varputė atitinka vyro varpą, tik yra žymiai mažesnė (pagal tai ir pavadinta). Varputė yra jautriausia moters erogeninė zona, ir jos dydis visai neturi įtakos jaudrumui. Kadangi varputė ir jos stimuliavimas yra stipriai susiję su moters orgazmu, todėl kai kurios moterys patiria orgazmą tik tam tikromis sąlygomis, kai jaudrinama jų varputė, pvz., stimuliuojant burna ar liežuviu (vadinama kunilingu), pirštais, varpa, trinant gakta sueities metu, taip pat varputė gana stipriai jaudrinama atliekant frikcijas, aistringai stumiant partnerę į priekį ejakuliacijos metu; tam tikros sueities pozos taip pat gali skatinti varputės stimuliaciją. Kai kurios merginos, dar nepradėjusios lytinio gyvenimo, jau gali būti patyrusios orgazmą masturbuodamos varputę.

Istorija

Pirmosios žinios apie varputę randamos XVI amžiaus medicininėje literatūroje. Tačiau tai yra diskutuotina: Realdas Kolombas (Realdo Colombo, 1516–1559), italų anatomas ir chirurgas, savo knygoje apie anatomiją yra nurodęs „moters malonumo buveinę“, ir pavadino ją Veneros meile arba saldumu. Tačiau R. Kolombo profesoriaus vietą Padujos universitete užėmęs Gabrielis Falopijus (Gabriele Falloppio, 1523–1562), atradęs kiaušintakius, dar vadinamus Falopijaus vamzdžiais, teigė, kad jis pats yra varputės atradėjas, o ne R. Kolombas. Gi XVII amžiuje danų anatomas Kasparas Bartolinas Jaunesnysis (Casparus Bartholinus Junior, 1655–1738), atradęs Bartolino liaukas, paneigė tiek R. Kolombo, tiek ir G. Falopijaus pretenzijas, nurodydamas, kad varputė medicinos mokslui buvo žinoma dar maždaug nuo II mūsų eros amžiaus. Category:Erogeninės zonos als:Klitoris ja:陰核

Antriniai lytiniai požymiai

Antriniai lytiniai požymiai – tai lytinę priklausomybę ir lytinę brandą lemiančių požymių ir funkcijų visuma, atsirandanti maždaug 10–18 gyvenimo metais. Skiriama nuo pirminių lytinių požymių, apibūdinančių lytinius organus. Šie požymiai priklauso nuo pirminių, jų raidą lemia lytiniai hormonai ir pradeda ryškėti lytinės brandos metu. Antriniams lytiniams požymiams priskiriama kaulų ir raumenų sandara, kūno sudėjimas (proporcijos), poodinis riebalų sluoksnis, plaukuotumas, krūtinės forma, pieno liaukų raida, balso tembras, specifinė elgsena. Tiek berniukams, tiek ir mergaitėms ima augti plaukai ant gaktos ir pažastyse, sparčiai vystosi lytiniai organai. Veikiant moteriškiems hormonams, mergaitės pradeda sparčiau augti (padidėja ūgis ir svoris, sparčiai auga galūnės), keičiasi kaulų forma, praplatėja klubai, apvalėja kūno formos (ypač apie sėdmenis, šlaunis ir pilvą), oda tampa plonesnė ir švelnesnė. Pradeda formuotis krūtys, kuriose kaupiasi riebalinis audinys, išryškėja segmentinis apskritimas aplink spenelius, auga plaukai ant putės – pas mergaites gaktos plaukai ima augti anksčiau nei pas berniukus ir pasižymi moterims būdinga žemyn nukreipto trikampio forma, su aiškia viršutine linija virš gaktos. Prakaito liaukos, ypač esančios pažastyse, ima gaminti prakaitą, kuris turi moterims būdingą kvapą. Padidėjusi riebalų liaukų sekrecija skatina spuogų atsiradimą. Praėjus 2–3 metams nuo antrinių lytinių požymių pasirodymo (maždaug sukakus 12–13 metų), daugeliui mergaičių prasideda mėnesinės – pagrindinis lytinio subrendimo požymis, rodantis, kad organizmas jau yra pasiruošęs nėštumui. Tačiau bendras organizmo subrendimas įvyksta tik po keleto metų, per kuriuos antriniai požymiai toliau vystosi ir dauginimosi sistema pasiruošia galimai motinystei. Berniukams antrinių požymių atsiradimas visų pirma susijęs su spartesniu augimu, raumenų masės didėjimu. Formuojasi vyriška figūra (praplatėja pečiai), sparčiau ima augti varpa ir sėklidės (dėl ko jas gali šiek tiek skaudėti), pasikeičia gerklės forma, ima žemėti balsas („balso mutacija“), atsiranda sėklidžių kapšelio odos pegmentacija, auga plaukai ant gaktos (viršun kylanti gaktos plaukų linija – vyro trikampis) ir pažastyse, taip pat ant įvairių kūno vietų – krūtinės, pečių, kojų, rankų. Kalasi ūsai ir barzda, išryškėja Adomo obuolys. Šiuo laikotarpiu berniukams šiek tiek pabrinksta krūtinės liaukos, pajautrėja speneliai. Sulaukus 14–15 metų jau ima rastis lytinis susijaudinimas, o naktimis – savaiminiai sėklos išsiliejimai, vadinami poliucijomis. category:seksologija Category:Fiziologija category:Dauginimasis ir vystymasis

Varpa (lytinis organas)

, 11. Sėklos išmetimo kanalas, 12. Prostata, 13. Kuperio liauka, 14. Išangė, 15. Sėklinis latakas, 16. Sėklidės prielipas, 17. Sėklidė, 18. Kapšelis ]] Varpa (lot. penis) - tai vyro išorinis lytinis organas. Varpos šaknis yra prisitvirtinusi prie gaktikaulio, o kūnas (stormuo) ir galvutė sudaro laisvą nusvirusiąją dalį. Išilgai varpos einančia šlaple išteka šlapimas, o lytinio akto metu - sperma. Vyrui lytiškai susijaudinus, varpa labai pastorėja ir pailgėja - pasiekiama erekcija. Varpa yra jautriausia vyro erogeninė zona (ypač varpos galvutė), o jos stimuliavimas burna vadinamas felacija.

Anatomija

Išilgai varpos tęsiasi trys cilindrinių, standėjančių akytkūnių juostos su išsiplečiančiomis ertmėmis kraujui. Varpos akytkūniai yra du. Juos sudaro pertvarėlės, skiriančios mažas ertmes. Apatine varpos dalimi eina šlaplė, kurią supa akytkūnis. Šis šlaplės akytkūnis priekyje sudaro varpos galvutę, o užpakalinėje dalyje - varpos stormenį. Galvutės ląsteliniame sluoksnyje yra daugybė nervų galūnėlių. Varpos paviršių dengia plona oda, kuri puriuoju poodiniu jungiamojo audinio sluoksniu paslankiai jungiasi su gilesniais audiniais. Odoje yra mažos prakaito liaukutės. Varpos oda sudaro apyvarpę (lot. preputium), kuri dengia varpos galvutę. Vidinėje apyvarpės pusėje atsiveria riebalų liaukos, išskiriančios riebų sekretą (smegmą). Apyvarpei ritmiškai slankiojant tarp makšties sienelių ir varpos kūno bei galvutės (frikcijų metu), nervų galūnėlės smarkiai dirginamos ir įvyksta vyro orgazmas - ejakuliacija.

Smegma

Tai apyvarpės maišelyje susikaupianti panaši į varškę masė, susidedanti iš apyvarpės riebalų liaukų išskyrų, nusilupusio epitelio, šlapimo liekanų. Dėl blogos varpos higienos priežiūros laiku nenuplovus šiltu vandeniu, smegma pradeda irti ir gali sukelti varpos galvutės ir apyvarpės uždegimą - balanopostitą.

Erekcija

Smulkiau žr. Erekcija

Varpos sutrikimai

- Fimozė. Labai susiaurėjusi apyvarpės anga ir apyvarpės negalima atsmaukti už varpos galvutės. Dėl tokios būklės būna sunku šlapintis, šlapimas teka siaura srovele ir dalis jo lieka šlapimo pūslėje. Dėl apyvarpės fimozės gali sutrikti inkstų veikla, apyvarpės maišelyje susidaryti akmenų ir prasidėti apyvarpės uždegimas.
- Impotencija. Dėl nepakankamo kraujo pritekėjimo į akytkūnius varpa nepakankamai sustandėja ir tuomet vyras negali atlikti lytinio akto. Category:Seksas ja:陰茎 ko:남자의 성기 ms:Zakar simple:Penis

Folikulinas

Folikulinas (dar vadinamas estronu arba folikulą stimuliuojančiu hormonu, FSH; kaip vaistas dar vadinamas folitropinu) – tai moteriškasis lytinis hormonas, priklausantis endrogenų grupei ir gaminamas kiaušidėse bei placentoje. Jis būtinas lytinės brandos metu, formuojantis antriniams lytiniams požymiams, moteriškam lytiniam elgesiui bei dauginimosi funkcijai. Kaip vaistas jis naudojamas esant lytinių organų sutrikimams, nevaisingumui, menopauzės metu, dėl moters ciklo sutrikimų ir kt. Pas vyrus hipofizė taip pat gamina folikuliną, tačiau patekęs į kraują, šis hormonas vyro organizme skatina spermos gamybą sėklidėse. category:endokrininė sistema ja:卵胞刺激ホルモン

Folikulas

Folikulas – tai struktūrinis kiaušidžių elementas, kuriame subręsta moteriškoji lytinė ląstelė – kiaušialąstė. Yra įvairių tipų folikulai:
- pirminiai (primordialiniai),
- bręstantys,
- vezikuliniai (Grafo pūslelės),
- kistoziniai,
- atreziniai. Kiaušialąstės raida susijusi su pirminių folikulų augimu ir vystymusi – juos sudaro viduje esanti nesubrendusi kiaušialąstė ir ją dengiantis epitelinių ląstelių sluoksnis bei jungiamasis audinys. Pas ką tik gimusią mergaitę tokių folikulų yra apie 300–400 tūkst. Dauguma folikulų degeneruoja (vyksta atrezija), ir lytiškai subrendus jų telieka apie 30 000. Likusieji folikulai ima lėtai ir pastoviai bręsti, nors iš jų visiškai subręsta tik nedaugelis. Per maždaug 35 metus, kuomet moteris yra vaisinga, abiejose kiaušidėse susidaro tik apie 500 Grafo folikulų. Kiekviename moters cikle vienu metu auga apie 10–15 folikulų, tačiau iš jų ovuliuoja (t.y. plyšta, ir iš folikulo išsilaisvina apvaisinimui pasiruošusi kiaušialąstė) tik vienas, labai retai – du ar trys. Esant 28 dienų moters ciklui, folikulas subręsta maždaug 14 dieną (normos ribos 11–18 dienų) – šis laikotarpis turi įtakos moters ciklo trukmei. Visi kiti folikulai žūsta įvairiose brendimo stadijose, o jų ertmės užpildomos jungiamuoju audiniu – šitaip susidaro atreziniai folikulai. Jeigu normaliai subrendęs folikulas neovuliuoja, susidaro kistozinis folikulas. Folikulų augimą ir brendimą reguliuoja neuroendokrininiai veiksniai, visų pirma – hipofizės priekinės dalies tropiniai hormonai. Išeikvojus visus kiaušidėse esančius primordinius folikulus, mėnesinės išnyksta (apie 50 moters gyvenimo metus). category:dauginimosi organai

Gimda

, 5. Varputė, 6. Šlaplė, 7. Makštis, 8. Kiaušidė, 9. Gaubtinė žarna, 10. Gimda, 11. Makšties dugnas, 12. Gimdos kaklelis, 13. Tiesioji žarna, 14. Išangė ]] Gimda (lot. uterus) – tai vidinis moters lytinis organas, kuriame įsitvirtina apvaisinta kiaušialąstė ir auga vaisius. Gimda dalyvauja ir mėnesinėse. Ji yra mažajame dubenyje, tarp šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos. Tai storasienis raumeninis organas, kuris pas subrendusią moterį savo dydžiu ir forma primena apverstą kriaušę. Gimdos raiščiai fiksuoja gimdą tam tikroje padėtyje, o dubens raumenys laiko ją pasvirusią į priekį. Negimdžiusios moters gimdos ilgis apie 7–8 cm, plotis 4–6 cm, svoris 30–40 g. Pas gimdžiusią moterį gimdos matmenys ir svoris kiek didesni. Gimdos liaukos išskiria vandeningą sekretą, kuris sudrėkina gimdos gleivinę. Viršutinė ir platesnė, pusapvalė gimdos dalis vadinama gimdos dugnu, žemiau jos yra gimdos kūnas – didžiausia gimdos dalis, kuris siaurėdamas į apačią pereiną į gimdos sąsmauką, pereinančia į gimdos kaklelį. Gimdos viduje yra trikampio formos ertmė, kurios pagrindas nukrypęs į gimdos dugną, ir jos viršutiniuose kampuose atsiveria kiaušintakiai. Gimdos kaklelis yra cilindro ar šiek tiek kūgio formos. Jo viduje yra kanalas, kurio viršutinė dalis (vidinės žiomenys) pereina į gimdos ertmę, o apatinė (išorinės žiomenys) atsiveria makštin. Pas negimdžiusią moterį, gimdos kaklelio išorinės žiomenys yra apvalios, o pas gimdžiusią – skersinio plyšio formos. Gimda yra judrus organas: būdama mažojo dubens viduryje, ji gali pasislinkti atgal, jei padidėja šlapimo pūslė, pirmyn – jeigu padidėja storoji žarna, arba aukštyn – nėštumo metu. Po gimdymo gimda sugrįžta į pradinę padėtį. Sulaukus menopauzės gimda susitraukia, atrofuojasi jos gleivinė. Kartais gimdos kūnas patologiškai būna kitoje padėtyje (pvz., pasviręs atgal), ir tuomet moteris gali nepastoti, kadangi spermatozoidai neprasiskverbia į gimdos ertmę.

Histologija

Gimdos sienelę sudaro trys sluoksniai: vidinis sluoksnis – gleivinė (lot. endometrium), vidurinis sluoksnis – raumeninis (lot. myometrium), ir išorinis sluoksnis – serozinis (pilvaplėvės) dangalas (lot. perimetrium).
- Gimdos gleivinėje yra išsidėsčiusios gimdos liaukos, kurios yra vamzdelio formos, spirališkai vingiuotos. Gleivinę dengia virpamasis epitelis, po kuriuo yra jungiamasis audinys su kraujagyslėmis, nervais ir liaukomis. Gleivinėje kas 21–30 d. vyksta gimdos cikliniai kitimai – mėnesinės. Jeigu moters ciklo metu kiaušinėlis neapvaisinamas, paviršinis gleivinės sluoksnis nusilupa (atkrintantysis sluoksnis) ir pasišalina su krauju, tuo tarpu likusi gleivinės dalis (pamatinis sluoksnis) lieka nepakitusi ir iš jos po mėnesinių atauga naujas atkrinantysis sluoksnis. Tačiau jeigu kiaušinėlis apvaisinamas, jis įsitvirtina gimdos gleivinėje ir auga iki vaisiaus susiformavimo.
- Raumeninis sluoksnis yra storiausias ir tvirčiausias, jį sudaro įvairiomis kryptimis išsidėsčiusios lygiųjų raumenų skaidulos, sudarančios įvairaus dydžio pluoštus. Tarpus tarp pluoštų užpildo purusis jungiamasis audinys, kuriuo eina kraujagyslės, limfagyslės ir nervai, bei elastinės skaidulos. Nėštumo metu jungiamojo audinio šiek tiek padaugėja, todėl gimdos sienelė pasidaro minkštesnė. Gimdos raumenims tenka pagrindinis vaidmuo gimdymo metu.
- Serozinį dangalą sudaro vienasluoksnis plokščiasis epitelinis audinys ir plonas poepitelinis puriojo jungiamojo audinio sluoksnis.

Gimdos ligos

Dažniausi gimdos susirgimai – navikiniai (mioma, sarkoma) ir uždegiminiai (endometritas, metrocendometritas). Ligų pasekmės – sutrinka moters ciklas, galimas nevaisingumas, persileidimas ir kt. ja:子宮 zh-min-nan:Seⁿ-kiáⁿ-tē

Hobgoblins

Hobgoblins was a B-movie that ripped-off Gremlins. It was shown on episode #907 of Mystery Science Theater 3000.

Crew

Written, Produced, Edited, Photographed and Directed by Rick Sloane Creatures Fabricated by Kenneth J. Hall Assistant Director: David Teague Assistant Producer: Craig Turkel Original Music by Alan Dermarderoslan Stunt Coordinator: Bob Ivy Stunt Players: Paul Short and Howard St James Pyrotechnic Effects: Kevin McCarthy Assistant Editors: Alison Howard and Alice Raley Casting Director: Kelley Palmer Production Manager: Naomi Monk Production Assistants: Henry Stanny and Alice Raley First Camera Assistant: Rudy Harbon Second Camera Assistants: Michael Stradling and Don Campbell Sound Recordists: Don Teschner and Mike Bunchney(?) Make-Up and Hair Design: Linda Nottestad Make-Up Assistants: Kathleen Vandale and Patti Haack Main Title Design: Craig Clark Production Artists: David Teague and Craig Clark

Cast

Kevin: Tom Bartlett Amy: Paige Sullivan Kyle: Steven Boggs Daphne: Kelley Palmer Nick: Billy Frank Fantazia: Tami Bakke Roadrash: Duane Whitaker Mr. McCreedy: Jeffrey Culver Dennis: Kevin Kildow Pixie: Kari French Club Scum M.C.: Daran Norris Sergeant Parker: James Mayberry Thug: Ken Abraham Comstock: Don Barrett Lowlife: David Teague

The Fontanelles

Vocals: Spit Spingola Guitars: Pat Bostrom and Cole Coonce Bass: Mark Hodson Drums: Tony Cisero

Soundtrack

Kiss Kicker '99 Written by Mark Hodson and Spit Spingola Used by Permission of Gorilla Whip Music Ltd. Passion Kills Written by Cole Coonce and Spit Spingola Used by Permission of She Devil Music Ltd. Love-Me-Nots Written by Cole Coonce and Spit Spingola Used by Permission of She Devil Music Ltd. Hayride To Hell Written by Mark Hodson and Spit Spingola Used by Permission of Gorilla Whip Music Ltd. Category:Film stubs Category:Mystery Science Theater 3000 Category:MST3K movies

opisy gg Prague appartements hotels Berlin dieta Dorota Rabczewska

:: RELATED NEWS ::

Kundapura
Kundapur, the headquarter town of the Kundapura taluk is about 36 kilometres from Udupi, Karnataka, India. This name can be traced to the Kundeshvara temple built by Kundavarma in the vicinity of the 1062) was the elder brother of Hereward (later known as 'The Wake') and son of Leofric, Earl of Mercia and Eldiva (Godiva). He succeeded to his father's title and responsibilities on the latter's death on August 31, 1057. Ælfgar was succeeded as Earl of Mercia by his eldest son, Raphael Raven is a member of the Raven species that first appeared in the video game Super Mario World 2: Yoshi's Island as a villain. The Raven species appeared several times in Super Mario World 2: Yoshi's Island as generic enemies, walking around small spheres, implying their ability to stick to surfaces. Raphael the Raven

Jules Bastide
Jules Bastide (born November 22, 1800 in Paris; died March 2, 1879) was a French publicist. He studied law for a time, and was afterward engaged in business as a timber merchant. In 1821 he be

Lomilomi
Lomilomi, (Hawaiian: masseur, masseuse) is the word used today to describe Hawaiian massage, traditionally called lomi (Hawaiian: To rub, press, squeeze, massage; to work in and out, as the claws of a contented cat). (In this article, consistent with modern usage, the word “lomilomi” will be used to describe massage-like treatments.) Traditionally, lomilomi was practiced in 3 contexts: (1) as part of the healing practice of native healers (kahuna la’au lapa’au – medic

Miracle (BoA album)
Miracle was a rerelease of some of BoA's Japanese songs rerecorded and redone in Korean, it is her "2.5 album".

Track list

Promotional songs are in bold.
- 1. 기적 (Destiny)
- 2. Every Heart
- 3. Valenti
- 4. Feelings Deep Inside (마음은 전해진다)
- 5. Share Your Heart (With Me)
- 6. Happiness
- 7. Snow White
- 8. Nobody But You
- 9. Next Step
- 10. Nothing's Gonna Change
- 11. Listen To My Heart (Bonus

Constantiaberg
Constantiaberg is a large whalebacked mountain in the Table Mountain range, it therefore falls under the control of Cape Nature Conservation. The mountain is 927m high and was probably first climbed many years ago by the Bushmen. Constantiaberg and Table Mountain are the two highest mountains in the range which stretches from Table Mountain all the way to

Live music venues of Christchurch, New Zealand

- Capitol Bar: Located underground, and down an alley way on Hereford Street. Wide selection of DJ events.
- Chameleon Bar: Gay bar/nightclub Cnr Tuam & Colombo Streets, Christchurch Upstairs, above Leather Direct - Entrance on Tuam Street Winter Hours: Thur/Fri 7pm- Close, Sat: 8pm- Close, Sunday Club (open to all) 3pm- Close. Phone/Fax: (03) 365 5648
- The Civic: Formally the City council chambers, located on Manchester Street. Large capacity venue. 194 Manchester Street.
- Zinc: Small-capacity side-bar of the Civi

Kulachi Hansraj Model School
Kulachi Hansraj Model School was established in 1972 by the late Shri Darbari Lal. It is a D.A.V. (Dayanand Anglo Vedic) school which educates students from kindergarten to senior secondary school grades. The school originally began in the 1970s with just 60 students and four teachers in two classrooms. As of 2005, the school now enrolls 7500 students annually acro

Radio activated guard box
Radio activated guard (RAG) boxes are experimental devices intended to deter wolves from preying on livestock. Specifically, they are designed to work against wolves which have been fitted with radio tracking collars prior to being re-released into the wild (and, by extension, the packs of which they are members). The device was conceived by an unidentified rancher from Montana. The RAG box is an "aversive training device." It features a strobe light and two loudspeakers which emit an annoying noise; these are activated when the box detects the signal